Katerina, Hemptono rūmai, 1541 m. kovas

Kiekvieną dieną su juo matausi ir kasdien mes vis labiau įsidrąsiname. Karalius taip ir neišėjo iš savo kambarių. Jo vaistininkų, gydytojų ir senų patarėjų ratelis retai kada užsuka į mano pusę, todėl atrodo, kad mes laisvi — esame tiesiog jauna porelė. Rūmuose tylu: nei muzikos, nei pramogų, nes gavėnia. Nebegaliu netgi šokti, užsidariusi savo kambariuose. Mes negalime nei medžioti, nei irstytis upe, nei žaisti žaidimų, negalime veikti nieko smagaus. Tačiau leidžiama vaikštinėti po sodą arba paupį ir todėl po Mišių išeinu pasivaikščioti su Tomu Kulpeperiu. Man labiau patinka vaikštinėti su juo nei šokti su princu, apsivilkus gražiausius drabužius.

— Jums šalta? — klausia jis.

Kur ten, aš skęstu sabalų kailiuose, bet pakeliu į jį akis ir atsakau:

— Truputį.

— Leiskite sušildyti jūsų ranką, — paprašo jis ir pakiša mano pirštus po paranke, kad prisispaustų prie savo švarkelio. Man taip maga atlapoti jo švarką ir įkišti po juo abi rankas... Manau, Tomo pilvas būtų glotnus ir tvirtas. Krūtinė — apaugusi švelniais plaukeliais. Galbūt, nesu tikra, ir ta nežinia labai jaudina. Bet jo kvapą aš jau pažįstu ir išskiriu iš kitų. Tomo aromatas šiltas, tarsi geros kokybės žvakių. Jis mane uždega.

— Taip geriau? — klausia Tomas spausdamas mano ranką sau prie šono.

— Daug geriau, — atsakau.

Mes vaikštinėjame palei upę, ir praplaukdamas valtininkas kažką mums šūkteli. Mus lydi tik keletas dvariškių ir damų, todėl niekas nežino, kad aš karalienė.

— Norėčiau, kad būtume paprasta porelė — vaikinas ir mergina.

— Norėtumėte nebūti karalienė?

— Ne, man patinka būti karaliene — ir, žinoma, myliu jo prakilnybę visa širdimi ir siela, — tačiau būdami parasti vaikinas ir mergina galėtume nudrožti į kokią užeigą, papietauti, smagiai pasišokti.

— Jeigu jūs būtumėte paprasta mergina, o aš vaikinas, nusivesčiau jus į ypatingus namus, — atsako Tomas.

— Tikrai? Kodėl? — Balsas išduoda, kad vos nekikenu iš pasitenkinimo, bet aš nieko negaliu sau padaryti.

— Ten yra atskiras valgomasis ir puikus virėjas. Pavaišinčiau jus gardžiausiais pietumis ir imčiau merginti, — paaiškina jis.

Aikteliu apsimestinai nustėrusi.

— Ponaiti Kulpeperi!

— Nesiliaučiau, kol negaučiau bučinio, — nutrūktgalviškai tęsia jis. — O tuomet siekčiau daugiau.

— Mano senelė aptalžytų jums ausis, — pagrasinu.

— Būtų verta. — Tomas šypsosi, ir man ima dunksėti širdis. Norisi garsiai kvatoti iš begalinio džiaugsmo.

— Galbūt sulauktumėte mano bučinio, — sušnibždu.

— Aš nė kiek tuo neabejoju, — sako jis, ignoruodamas mano atodūsį. — Dar niekada gyvenime nesu bučiavęs merginos, kuri neatsakytų man tuo pačiu. Aš įsitikinęs, kad pabučiuotumėte mane ir, manau, ištartumėte: „Ach, Tomai! “

— Tuomet jūs labai pasitikite savimi, ponaiti Kulpeperi.

— Vadinkite mane Tomu.

— Na jau ne!

— Vadinkite mane Tomu, kai būsim vieni kaip dabar.

— Ach, Tomai!

— Na štai, ištarėte, o aš jūsų dar net nepabučiavau.

— Jūs negalite kalbėtis su manimi apie bučinius, kai kiti netoliese.

— Žinau. Aš neleisiu, kad jums grėstų pavojus. Sergėsiu jus kaip savo paties gyvybę.

— Karalius viską žino, — įspėju. — Viską, ką sakome, netgi, galbūt, ką galvojame. Jis visur turi šnipų ir permato žmonių širdis.

— Mano meilė paslėpta giliai, — sako jis.

— Jūsų meilė? — Vos kvėpuoju.

— Mano meilė, — pakartoja.

Ledi Ročford prisiartina prie manęs.

— Mums reikia grįžti vidun, — sako ji. — Tuoj ims lyti.

Tomas Kulpeperis akimoju apsisuka ir nulydi mane į rūmus.

— Aš nenoriu eiti, — spiriuosi.

— Eikite, tada pasakykite, jog norite persirengti, ir sodo laipteliais išsmukite į savo miegamąjį. Aš lauksiu ant slenksčio, — sako jis vos girdimai.

— Jūsų nebuvo, kai paskutinį kartą tarėmės.

Tomas nusijuokia.

— Turėtumėte man atleisti, tai nutiko prieš daug mėnesių. Šįkart galite manimi pasitikėti. Aš noriu padaryti kai ką ypatinga.

— Ir ką gi?

— Noriu pažiūrėti, ar pavyks priversti jus dar kartą ištarti „Ach, Tomai!”